Trys valandos su Romualdu Rakausku

FotoLab susitikimas su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Romualdu Rakausku prasidėjo nuoširdžiais žodžiais ir maloniu nustebimu.

Pristatytas ir pakviestas pokalbiui, Romualdas padėkojęs prasitarė:

„Skambias kalbas priimu su šypsena. Visus darbus turi patikrinti laikas. Dėl to, kad buvau apdovanotas nacionaline premija, mano darbai netapo nei milimetru meniškesni. Kokie buvo, tokie ir liko“.

Šį kartą susirinkusieji į susitikimą buvo „palepinti“ – galėjo tyrinėti originalius Romualdo darbus. Palyginus su ekrane rodyta nuotrauka, spausdintosios atrodė gyvesnės, gilesnės, ilgesniam laikui sustodavo žvilgsnis.

Kol nuotraukos keliavo ratu, Romualdas pasakojo apie kūrybą:

Žydėjimų serija

Kaip per dvi savaites pervažiavo Lietuvą nuo Baltarusijos pasienio iki Žemaitijos. Tik tiek laiko žydi Lietuva.

„Aš visas kriaušes žinojau. Vat Alytuje buvo trys gražūs medžiai. Atvažiuoju – dvi žydi, o trečioji sausa“.

Nemuno laikmetį

Apie vyriausią redaktorių, kuris norėjo išleisti žurnalą, kokio niekada dar nebuvo. Ir išleido. Net jo formatas buvo „kitkoks“ – kvadratinis, netelpantis į pašto dėžutes.  Apie komiškas istorijas iš sovietinės cenzūros.

„Ateidavai su aktų nuotraukomis spausdinimui gauti leidimą. Pasižiūri ir sako - graži mergina, graži. Spausdinti negalima. Ir ant savo stalo, po stiklu pasikiša“.

Serija nuotraukų Įkvėpimo žemė

Kaip susodinęs į mašiną rašto žmones Romualdas važiavo po jų tėviškes. Kaip a.a. Jurgis Kunčinas skraidė:

– Jurgi, tu rūkai rūkai ir nieko nedarai, – juokavo Romualdas
– Aš skraidau, – pašokęs į orą tarė Jurgis.

O Romualdas šast - ir nufotografavo skrajojantį Kunčiną.

Viso LitPro organizuoto susitikimo metu Romualdas kalbėjo paprastai ir jaukiai. Be patosinių išsireiškimų ir painių vingrybių. Man įstrigo fotografo išsakytas požiūris į kūrybą:

„Nereiktų eiti ten, kur tau nesinori. Negerai, kai viduje save laužai“.

Galbūt šią mintį galima taikyti ne vien tik meno sferai?