Lietingą ir visai nepavasarišką šeštadienį sužvarbę susirinkome į Prospekto galeriją, kurioje vyko LitPro organizuojamas susitikimas su fotografu Rimaldu Vikšraičiu.
Rimaldas prisistatė trumpai:
"Turiu du vaikus, mažą namuką, dviratį ir fotografiją".
R. Vikšraitis, fotografijos festivalio Rencontres d'Arles, (Prancūzija) nugalėtojas, neseniai sugrįžo iš Pekino, kuriame vyko Arlio fotografijos festivalio dalis – Arlis Pekine (Arles in Beijing). Tad susitikimas ir prasidėjo video iš dviejų festivalių pristatymu.
Nufilmuotoje medžiagoje užfiksuotos festivalio žiūrovų reakcijos bežiūrint R. Vikšraičio darbus. Su kiekvienos fotografijos pasirodymu ekrane išgirsdavome juoko pliūpsnius.
Fotografo nuotraukose atvirai dokumentuojami Lietuvos provincijos materialinis skurdas ir dvasinis nuosmukis. Bežiūrint nuotraukas kyla neaiškus jausmas – sumišimas tarp gailesčio, užuojautos ir makabriško teatro realybėje. Galbūt todėl, kad darbuose atsispindi mūsų, Lietuvos, kaimo kasdienybės, nesugebi atvirai nusijuokti taip, kaip Arlio festivalio auditorija?
Visus 40 kūrybos metų Rimaldas praleido kaime. Kas penkis metus persikeldamas gyventi vis kitur, jis fiksuoja kaimą tokį, koks iš tikrųjų yra. Daugelyje nuotraukų – Rimaldo draugai ir pažįstami. Ką pats autorius jaučia fiksuodamas tokią kasdienybę?
"Man gaila tų žmonių, kurie po Sovietų Sąjungos griuvimo neprisitaikė prie naujo gyvenimo. Dabar kaime žmonės tapo agresyvesni, visi pradėjo gerti. Iš tikrųjų, jei nebūtų degtinės ir televizoriaus, nebūtų ir kaimo",– šypteli Rimaldas ir priduria, jog norėtų išleisti knygą, kurioje būtų parodyti tie patys žmonės prieš 40 metų ir dabar.
Rimaldas bandė fotografuoti ir „gražiąją“ kaimo pusę. Atsikėlusius naujus ūkininkus, iš miesto sugrįžusius gyventi atgal žmones. Kaip jis pats pavadino „naujuosius lietuvius“. Tačiau mums leido suprasti, jog ši nuotraukų serija išėjo neįdomi, joje kažko trūksta ir pridūrė:
"Jei nebus ką veikti kaime, atvažiuosiu į miestą fotografuoti".
Fotografija Rimaldui yra visas gyvenimas, tačiau savęs jis nelaiko didžiu menininku, jo žodžiais tariant, jis tik papasakoja istoriją. Tad ir Arlio festivalio laurus ir apdovanojimus jis priima kukliai:
"Esu laimingas, jog fotografijos pasaulis supurtytas ir dabar kalba apie lietuvių fotografiją. O žinomumo man nereikia. Ir taip televizorius tris metus gyvenimo atėmė –tiek bėdų žinomumas sukėlė".
Foto: Aleksandra Borovikova
No comments:
Post a Comment