Pritemdyta susitikimo salė trims valandoms užsipildė portretų ir istorijų dialogais. Beveik kiekviena nuotrauka, ar tai būtų rašytojo, aktoriaus, politiko, kunigo ar kalinio, pasakoja savitą istoriją. Kartais šmaikščią, kartais liūdną. Tose istorijose gausu visko: fotografuojant surežisuotų keistų scenų, netyčiom įvykusių susitikimų, portretuojamo žmogaus ištartų frazių.
Skirmanto Valiulio portretas pasakoja apie šaldytuvą, kuriame neužšalo akiniai – tokie stori stiklai buvo ir toks fotografo užmanymas Skirmantas su užšalusiais akiniais. Tik išėmus akinius iš šaldiklio šie pradėjo rasoti, varvėti, tad ir sumanymas pakito.
Maksimo Galkino portretas už savęs slepia Alą Pugačiovą ir linksmą istoriją, kaip Algimantas Maskvoje po vakarėlio su draugais ryte M. Galkino laukė ne tame Katilinės skersgatvyje, o išgirdęs A. Pugačiovos balsą, ilgai nepatikėjo, jog ir pati Ala atvyko. Tai vienas iš retų atvejų, kai A.Pugačiova įamžinta ne pirmame plane.
Žemaitijos ciklo nuotraukoje vienas žmogelis ranka moja į didelį baltą, kelių aukštų namą. Ėjo pro šalį, pamatė Algimantą fotografuojantį, paprašė ir jį nufotografuoti su jo namais tolumoje. Algimantas fotografuoja ir vis įtariai klausinėja: ar tavo tai namai, tokie dideli, gal su šeima gyveni? Mano, mano, atsako žmogelis ir toliau pozuoja. O galiausiai padėkoja ir paaiškina – senelių namai tai.
Daug istorijų, daug veidų ir nuotaikų pamatėme ir išgirdome susitikimo metu. Visi jie vienaip ar kitaip susimąstę, žiūrėdamas negalėtum užčiuopti tos linksmos istorijos šalia.
Algimantas mano, kad kiekviename darbe, galima užčiuopti ir menininko veidą:
Kai liekame vieni su savimi, nebūname klounais. Mes tampame užsigalvoję, susimąstę, rimti. Gal todėl ir fotografijos mano tokios. Koks aš pats esu.
Foto: Katerina Shatavo
No comments:
Post a Comment