Pirmasis LitPro organizuotas pasisėdėjimas prabėgo neįtikėtinai greitai. Jonas Staselis nesivėlė į teorijų dėstymą ar moralizavimą. Asmeninė darbo patirtis ir analizuojami nuotraukų pavyzdžiai iš didžiausių pasaulio naujienų agentūrų „suvalgė“ laiką akimirksniu.
Vienas žymiausių Lietuvos spaudos fotografų svarstė dabar aktualią informacinės visuomenės dilemą: kam reikalingi profesionalai, kai šiandien visi gali būti žurnalistais, visi gali rašyti ir fotografuoti, juk mobilus telefonas, internetas leidžia pateikti ir viešinti informaciją iš įvykio vietos čia ir dabar?
Visų pirma, profesionalas ne vien fotografuoja. Neužtenka tik dokumentuoti įvykį. Fotografas rodo tai, ko mes nematome. Žiūrovui turėtų būti suteikta galimybė ne tik matyti vaizdą, bet ir nujausti, kas įvyko prieš ir kas įvyks po nufotografuoto momento. Fotografija vis labiau tampa filosofinė, psichologinė: „Turi žinoti, kas su kuo draugauja ar pykstasi, gaudytis politinėje bei socialinėje situacijoje, galų galiausiai – vartyti laikraščius ir domėtis kolegų darbu“.
Antra, skaitytojas turi pasitikėti pateikta informacija. Eiliniai žmonės, kurie siunčia nuotraukas iš įvykio vietos, už pateiktą informaciją prieš vartotoją neatsako. Profesionalas privalo žinoti kontekstą ir atrinkti informaciją, kurią viešinti, vadovaudamasis principu „jei pats būčiau fotografuojamo žmogaus vietoje.. “.
“Tau turi skaudėti širdį, dėl to, ką darai” – manau, šis asmeninis Jono Staselio požiūris į darbą taikliai apibūdina šeštadienio susitikimo nuotaikas.
Iki kitų susitikimų!
Foto: Aleksandra Borovikova
No comments:
Post a Comment